Dvikalbystė

Kalbos mokymasis ir vystymasis. Dvikalbystė




Bendraudama su mažamečių vaikų mamomis, dažnai girdžiu, kad gyvenant užsienyje ir auginant vaikus mišrioje šeimoje sunku ir beveik neįmanoma prakalbinti juos lietuviškai. Taip, tai nėra lengva, bet nėra neįmanoma. Tik gimtosios kalbos ugdymui reikia be galo daug nuoseklių ir principingų pastangų bei šiek tiek žinių. Danijos lietuvių bendrija prieš keletą metų buvo suorganizavusi pokalbių popietę šia tema. Reikia pasidžiaugti, kad kai kurios tose diskusijose dalyvavę ir šiek tiek žinių apie gimtosios kalbos ugdymą sukaupusios mamos sugebėjo išlaikyti principingą stuburą – jų vaikai jau lavina skaitymo bei rašymo įgūdžius šeštadieninėse lietuvių kalbos pamokose.
Tikiuosi, kad šis straipsnelis suteiks bent truputį informacijos bei patarimų abejojantiems ar kantrybės ir principingumo stokojantiems tėvams. Kalbos mokymasis yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurio rezultatai apčiuopiami ne po dienos ar dvejų, bet praėjus keletui metų. Norėčiau pateikti keletą mokslininkų, tyrusių dvikalbių vaikų kalbos vystymąsi, minčių, kurias dažnai įkomponuodavau į savo asmeninę patirtį augindama savus vaikus. Taip pat norėčiau pasidalinti praktine profesine patirtimi ir stebėjimais, sukauptais mokytojaujant šešadieninėje mokykloje bei dirbant danų kalbos ugdymo pedagoge su darželinio amžiaus vaikais.




Kalbos vystymasis yra socialinis procesas. Pirmiausia vaikas suvokia kalbą, o po to mokosi ja kalbėti. Taip pat kiekvieno vaiko kalba vystosi labai individualiai, tačiau moksliniai tyrimai rodo, jeigu su vaiku tas pats asmuo bendrauja pastoviai ir sistemingai būtent ta pačia kalba, tai vaikas gali tapti dvikalbiu, trikalbiu ir net keturkalbiu. Pvz., Danijoje kai kurių lietuvių moterų, išekėjusių už ne daniškai kalbančių vyrų vaikai, supranta ir bendrauja aktyviai net trimis ar keturiomis kalbomis: motinos, tėvo, puikiai kalba daniškai ar angliškai, nes šios kalbos mokosi mokykloje. Tačiau paradoksas, jog dažnai daniškose/lietuviškose šeimose vaikas geba kalbėti vos viena danų kalba, dar didesnis paradoksas, kai visiškai lietuviškoje šeimoje vaikai aktyviai lietuvių kalbos nevartoja arba gal net ir nesupranta. Deja, tokių naujų emigrantų lietuviškų šeimų visame pasaulyje yra nemažai.




Vystantis kalbai pirmiausia tobulinima fonetinė (garsyno) pusė, t.y. tobulinamas kalbos organų valdymas. Kalba vystosi laipsniškai: pradedant atskirais padrikais garsais, po to įterpiant atskirus žodžius ar frazes ir baigiant žodžių organizavimu į sakinius ir platesnius pasakojimo vienetus.




Šis procesas vyksta tik tuomet, jeigu kalba vartojama kaip aktyvi komunikacijos priemonė ir socialinio bendravimo įrankis. „Aktyvi komunikacijos priemonė“ galima suprasti - kad vaikas turi galimybę bent intensyviai girdėti mažumos kalbą mažausiai 4 valandas per dieną. Kalbos vystymosi procesą galima matyti stebint gramatinių formų ir sintaksės struktūrų (žodžių tvarkos) tobulėjimą. Šios struktūros ir gramatinės formos tobulėja per kalbinių hipotezių kūrimą, kurios vyrauja kalbininkų vadinamoje tarpukalbėjė, kuri vyrauja prieš visiškai tobulą ar ganėtinai tobulos kalbos susiformavimą. Pvz., lietuvių kalbos veiksmažodžių ar linksniuojamuojų žodžių galūnės tobulėja per hipotezių kūrimą: vaikas nesuvokia gramatikos, bet jis kalbėdamas vartoja vienokią ar kitokią gramatinę formą, kuri ne visada yra taisyklinga. Bet jeigu jis aktyviai girdi taisyklingą kalbą ir kelias dešimtis kartų turi galimybę šią formą panaudoti aktyvioje kalboje, ypatingai jeigu yra žaidimo situacijos, dialogas arba kitokia kalbinė medžiaga, galiausiai užsifiksuojama taisyklinga žodžio forma. Labai svarbu, kad suaugusieji nepultų koreguoti ir taisyti kiekvienos netaisyklingai gramatiškai pavartotos žodžio formos. Svarbu vietoj tradicinio moralizavimo „taip nesakoma“ reikia tiesiog pakartoti neutralia intonacija taisyklingą žodį ar formą. Pvz., Danijos lietuvių vaikų vartojamą lietuvių vietininko formą „miške/mokykloje“, kurią vaikai išverčia iš danų kalbos sakydami „i miška/i mokykla“, reikia tiesiog neutraliai pakoreguoti „mokykloje/ miške“. Nes šiuo atveju beprasmiška teigti, ar vaiko kalba taisyklinga: svarbu, ar vaikas supranta ir ar buvo suprastas. Vaikai yra labai imlūs – jie tiesiog traukia į save naujus žodžius, išsireiškimus, įkomponuoja juos į savo kalbą, bet tai vėlgi gali būti pasiekiama tik, jeigu vaikas aktyviai įtraukiamas į bendravimą. Tačiau norėčiau pamoralizuoti tėvams, kurie kalbėdami labai dažnai vartoja daniško žodžio šaknį su sulietuvinta fonetika ar lietuviška galūne, pvz. kaninusas (triušis), udfordringas (iššūkis), mūsė (pelė), hiūginasi/hiūginosi (smagiai praleidžia/praleido laiką) ir t.t. Kadangi vaikai imlūs, jie labai greitai užfiksuoja tokius žodžius savo žodyne, o po to labai sunku išmokti ir atsiminti taisyklingą formą, galiausiai toks žodis bus suprastas tik daniškai kalbančių lietuvių, o Lietuvoje jau jis bus be jokios reikšmės. Taigi, reikėtų rekomenduoti, kad tėvai rūpintųsi lietuvių kalbos švarumu ir vengtų tokių nelietuviškų naujadarų.




Nereikia tikėtis, kad vaikai patys yra pajėgūs sukurti gausybę komunikacijos situacijų – čia darželių, mokyklų (arba tėvų gyvenant emigracijoje!!!) užduotis modernaus vaiko kalbos vystymosi procese. Pvz., yra atlikti tyrimai, kad buvusioje Jugoslavijoje darželinukų žodynas yra keliais šimtais žodžių turtingesnis nei danų vaikų. Tai rodo, kad danų vaikai, kurie tradiciškai yra auginami ikimokyklinio ugdymo įstaigoje neturi optimalių sąlygų savo kalbos vystymuisi, nes pedagogų stygius bei kokrečių žaidimo situacijų sukūrimo stoka bei kitokios pedagoginės praktikos taikymas menkiau tobulina danų vaikų žodyną. Namuose vaikai taip pat patiria bendravimo stoką didesnę laiko dalį praleisdami prie televizoriaus ar kompiuterio. Tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių šeimų vaikus, gyvenančius užsienyje, kurie auga arba atvykę į kitą kalbinę aplinką patiria kalbinį skurdą. Apskritai modernaus vaiko kalba skursta dėl elektronikos priemonių invazijos, dėl menko tėvų knygų skaitymo vaikams ir pačių vaikų neskaitymo.




Dažnai pasitaiko, kad namuose lietuviškai su vaiku nekalbanti mama tikisi, kad vaikas, lankydamas lietuvių kalbos pamokas porą valandų per savaitę, išmoks kalbos. Taip, geresnęe atmintį turintys vaikai sugebėes atsiminti vieną kitą žodį ar formą, bet negalės suvesti į aktyvios kalbos visumą, tai bus daugiau padrikų ryšio neturinčių žodžių kratinys. Kalba nėra struktūrų rinkinys, kurias galima išmokti atmintinai. Dar kartą pabrėžiu, kad lietuvų kalba netaps gyva, jeigu su vaiku bus bendraujama ja menkai arba nesistemingai. Taip pat nors ir užsienyje gyvenančių vaikų tėvai bendrauja su savo vaiku lietuvių kalba ganėtinai aktyviai, bet vaiko niuansuota kalba išugdoma tik, jeigu šis vaikas turės galimybę bendrauti lietuviškai su kitais vaikais – čia konkrečiai galima paminėti reikiamybę kuo dažniau lankytis ir bendrauti su vaikais Lietuvoje: tai gali būti giminės arba bent savaitės laiko atostogos stovykloje Lietuvoje. Stovykla ugdo ne tik kalbinę, bet ir socialinę bei interkultūrinę kompetenciją.




Dar porą žodžių norėtųsi tarti apie dvikalbystę ir dvikalbius vaikus Danijoje. Kitaip nei Švedijoje ar Suomijoje, Danijoje istoriškai nebuvo suformuota etninių mažumų sąvoka, nors Danija niekada nebuvo homogeniškas, t.y. vien tik danų gyvenamas kraštas - čia tik vieni vokiečiai teturi šiokį tokį etninės istorinės mažumos statusą, o kitų naujų etninių grupių atstovai, jų vaikai ir vaikų vaikai gimę ir augę Danijoje ar turintys Danijos pilietybę, vadinami pirmos, antros kartos emigrantais. Todėl politiškai buvo suformuota nuomonė, jog Danijoje aukštą statusą turi tik danų kalba gebantys kalbėti vaikai, o dvikalbių vaikų gebėjimas kalbėti dviem, o kartais trim ar net keturiom kalbom – tarsi kažkoks moralinis defektas. Tai rodo ir skirtingos politinės nuomonės apie gimtosios kalbos svarbą ir paramą: Švedijoje ar Suomijoje gimtosios kalbos mokymas yra skatinamas ir tai yra valstybės švietimo bei daugiakultūriškos politikos prestižo reikalas, o Danijoje gimtosios kalbos pamokos nebefinansuojamos daugiau iš vyriausybės biudžeto, o perduotos savivaldybių nuožiūrai, ir neturi jokio oficialaus prestižinio status mokykloje ir visuomenėje: žinoma, atsiranda pavienių mokytojų, vertinančių ir teigiamai pabrėžiančių dvikalbystės privalumus, bet tai daugiau išimtis, o ne vieninga švietimo politika. Danijos sociopolitinis klimatas tiesiog nevertina mažumų vaikų, augančių su dviem ar daugiau kalbų, nes visą laiką yra pabrėžiamas tik danų kalbos svarbumas. Be abejonės danų kalbos mokėjimas yra privaloma būtinybė. Gimtosios kalbos ugdymą šeimoje stabdo ypatingai žiniasklaida, dažniausiai nupiešdama neigiamai dvikalbių vaikų socialines bei mokymosi istorijas: Danijos dvikalbiai vaikai, palyginus su Švedijos ar Suomijos dvikalbiais, turi pačią blogiausią gamtos mokslų žinių vidurkį, nes Švedijoje ar Suomijoje naujai atvykusių emigrantų vaikams arba „tirštų“ emigrantų kalbinių grupių vaikams, kurie prasčiau geba kalbėti švediškai ar suomiškai, gamtos mokslai dėstomi dažnai gimtąja kalba – taip padeda mokiniams geriau suvokti ir įsisavinti sąvokas. Taigi, tai yra daniškos mokyklos švietimo sistemos problema.




Tokia pati politika egzistuoja netgi danų dialektų atžvilgiu, kurie Danijoje praktiškai yra išmirę. Jaunimas gėdijasi kalbėti dialektu, nes tapatina tai su prastu socialiniu statusu. Danijos visuomenė kalbiniu aspektu Europoje yra itin netolerantiška visuomenė. Tačiau nepaisant politinės retorikos, ir Danijos mokslininkai (čia galima ypatingai paminėti profesorę Anne Holmen) pabrėžia, kad dvikalbiai vaikai turi ypatingus resursus: jie turi labiau išvystytą atmintį, platesnę socialinę bei kultūrinę kompetenciją ir dar vienas iš ypatingiausių resursų, kai dvikalbis vaikas gali atsakyti į klausimus arba bendrauti kitokia kalba nei su juo bendraujama, nes dvikalbiai vaikai suvokia abudu kalbinius registrus ir gali jais varijuoti tarsi virtuozai. Mokant daugiau nei vieną kalbą visada bus lengviau mokytis kitų naujų kalbų, nes kalbiniai centrai bei kalbos padargai yra paslankesni ir imlesni įsisavinti kitos kalbos garsyną bei gramatines konstrukcijas.




Reda Mieldažytė