Lietuviai Danijoje, Vejleje

2012-09-23

Aš dar ne burtininkas. Aš tik mokausi.

Ja jieščio nie volšebnik.Ja tolko učius... skambėjo galvoje frazė iš kažkokio seno rusiško filmo. Ta frazė užstrigo galvoje, lyg lėtai besisukanti patefono plokštelė, o kartu susipynę sukosi mano naujųjų mokinukų nuostabūs lietuviški vardai: Laurynas, Austėja, Gytė, Tomas, Naglis, Dominika, Jonas ir Jokūbėlis. Rugsėjo 22-oji gandriukų grupėje buvo nepaprastai marga ir rudeniškai šventiška. Raidelės, raidelės, didelės ir mažos, spalvotos ir juodos avelės baltose lankose. Vaikučių galvelės ir laukimo pilnos akys: O ką dabar veiksim, mokytoja Neringa?

Aš dar ne mokytoja. Aš tik mokausi. Ir kaip man pasisekė,kad mano klasėje susirinko tiek daug nuostabių mokinių. Stropioji Glorija, kuri be galo nori rašyti rašytinėmis raidėmis, tylioji Julija, iki nosies galiuko užsitraukusi kombinezono užtrauktuką, išminčius Vilius, galintis paaiškinti bet kokį nesuprantamą žodį ar reiškinį.. ir Mantas, kurio,beje, rugsėjo 22-ąją kažkodėl tai nebuvo.

Mes būtinai rašysime, ir mokysimės raideles, skaitysime eilėraščius bei pasakas, dainuosime ir žaisime mokyklą, kurioje aš būsiu mokytoja be lentos.